Kirčiavimas 1
Susijusios skaičiuoklės:
Kirčiavimas lietuvių kalboje yra svarbi tarties ypatybė, atliekanti aiškią skiriamąją funkciją. Lietuvių kalbos kirtis yra toninis, kirčiuotą skiemenį išskiriantis ne tik balso intensyvumu, bet ir skiemens tono aukščio kaita – priegaide.
Skirtingą tokių žodžių kaip li̇̀kime - liki̇̀me - likimè, nèši - neši̇̀ tartį lemia prozodiniai elementai. Visais atvejais vienas kuris skiemuo iš kitų išsiskiria savo intensyvumu, ilgumu, balso stiprumu. Tokia skiemens savybė vadinama kirčiu. Skirtumas remiasi nevienodu skiemens pagrindo, kuriuo lietuvių kalboje gali eiti bet koks balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, ištarimu. Tarkime, įrašius žodį „liki̇̀me“ ir dirbtinai specialiomis programomis sukeitus pirmus du balsius, būtų gautas žodis „li̇̀kime“. Vadinasi, fonetinius kirčio požymius lemia tik skiemens pagrindo elementai, kurie kirčiuotame skiemenyje visada ilgesni, energingesni už atitinkamus nekirčiuotus garsus.
Kirtis lietuvių kalboje yra visiškai laisvas: priešingai negu tokiose kalbose kaip prancūzų, latvių, čekų, lotynų ar arabų, kur vyrauja pastovaus kirčiavimo modeliai (kirčiuotas pirmas, antras nuo galo ar paskutinis skiemuo), lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo: mókytojas, atsiprãšymas, reklamà ir pan. Kaip minėta anksčiau, kirčio vieta žodyje atlieka skiriamąją funkciją, t. y. skirtinga kirčio vieta kartais gali būti vieninteliu skiriamuoju požymiu.
Visi lietuvių kalbos kirčiuoti ilgi skiemenys tariami nevienodu intensyvumu: vieni gali būti tariami staigiau, intensyviau, ypač skiemens pradžioje (káltas, mérkti), kitų tarimas lygesnis, pabaigoje balsas gali būti energingesnis (kal̃tas, mer̃kti). Toks nevienodas skiemens (ar jo dalies) pabrėžimas vadinamas priegaide.
Priegaidės atlieka skiriamąją funkciją: jos padeda atskirti žodžius, kurie, niveliavus intonaciją, būtų tariami (ir, beje, rašomi) vienodai (plg. káltas : kal̃tas, mérkti : mer̃kti).
Skirtingą tokių žodžių kaip li̇̀kime - liki̇̀me - likimè, nèši - neši̇̀ tartį lemia prozodiniai elementai. Visais atvejais vienas kuris skiemuo iš kitų išsiskiria savo intensyvumu, ilgumu, balso stiprumu. Tokia skiemens savybė vadinama kirčiu. Skirtumas remiasi nevienodu skiemens pagrindo, kuriuo lietuvių kalboje gali eiti bet koks balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, ištarimu. Tarkime, įrašius žodį „liki̇̀me“ ir dirbtinai specialiomis programomis sukeitus pirmus du balsius, būtų gautas žodis „li̇̀kime“. Vadinasi, fonetinius kirčio požymius lemia tik skiemens pagrindo elementai, kurie kirčiuotame skiemenyje visada ilgesni, energingesni už atitinkamus nekirčiuotus garsus.
Kirtis lietuvių kalboje yra visiškai laisvas: priešingai negu tokiose kalbose kaip prancūzų, latvių, čekų, lotynų ar arabų, kur vyrauja pastovaus kirčiavimo modeliai (kirčiuotas pirmas, antras nuo galo ar paskutinis skiemuo), lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo: mókytojas, atsiprãšymas, reklamà ir pan. Kaip minėta anksčiau, kirčio vieta žodyje atlieka skiriamąją funkciją, t. y. skirtinga kirčio vieta kartais gali būti vieninteliu skiriamuoju požymiu.
Visi lietuvių kalbos kirčiuoti ilgi skiemenys tariami nevienodu intensyvumu: vieni gali būti tariami staigiau, intensyviau, ypač skiemens pradžioje (káltas, mérkti), kitų tarimas lygesnis, pabaigoje balsas gali būti energingesnis (kal̃tas, mer̃kti). Toks nevienodas skiemens (ar jo dalies) pabrėžimas vadinamas priegaide.
Priegaidės atlieka skiriamąją funkciją: jos padeda atskirti žodžius, kurie, niveliavus intonaciją, būtų tariami (ir, beje, rašomi) vienodai (plg. káltas : kal̃tas, mérkti : mer̃kti).
