charakteris (gr. charaktēr – bruožas, ypatybė, žymė), literatūros kūrinio veikėjas, pasižymintis individualiais ypatumais, elgesio, psichologinių savybių įvairove. Jo priešingybė yra tipas – neindividualizuotas literatūrinis personažas, kuriam būdinga apibendrinamieji bruožai (šykštuolis, lėbautojas, atsiskyrėlis) arba priklausomybė tam tikram socialiniam sluoksniui (valstietis, tarnautojas, dvariškis). Sudėtingi charakteriai dažnesni tragedijose, epiniuose žanruose (romanuose). Moderniojoje 20 a. literatūroje personažo charakteris nemotyvuojamas psichologiškai ir negrindžiamas socialinėmis aplinkybėmis. Charakterio samprata susiklostė senovės Graikijoje. Aristotelis charakterio apraiškų ieškojo veiksmuose, pirmenybę teikė įvykių priežastinei sekai, arba fabulai. Naujaisiais laikais G. E. Lessingas charakterio kategoriją sureikšmino, įvykius laikė antriniais. Renesanso ir romantizmo literatūroje buvo aukštinama individo laisvė, o pozityvizmo laikotarpio literatūroje pabrėžiamas lemiamas aplinkybių vaidmuo charakteriui. M. Bachtinas išskyrė 2 pagrindines charakterio kūrimo kryptis: klasikinę, kai daugiausia dėmesio skiriama likimui, išorinėms aplinkybėms, ir romantinę, besiremiančią individualaus pasirinkimo idėja. Šiuolaikinės literatūros teorijos charakterį traktuoja kaip teksto funkciją.
Nuskenuokite kodą su mobiliuoju įrenginiu
Kodas skirtas atidaryti esamai nuorodai mobiliajame įrenginyje.